Playing signs
(7 photo prints in frames, 40x60, 27x30)
Accordant, unanimous and extraordinary narrative of identity is only perfect literary project. Any try to to represent identity is always more some kind of performance, simulation or playing with the language, with the signs of language. Identity is not only what we have been given in advance, but also what we get, combining the various events and circumstances of our life in to the narrative. Identity is everyone`s ability to balance between construction, consciousness and accidental nature. It is impossible to draw a solid portrait of an identity of XXI century artist, but there is possibility to give links, in other words – draw a dotted line.
With this artwork I`m not trying to say anything “real” about mine or someone else`s identity or something “real” about reality at all. I don`t know anything about reality like all of us. We are all suffering from nostalgia of reality, but we not getting closer to it. All we do is just “creating” and “writing poetry”. Everything I want to say is to abstract to articulate it successfully in words or any other ordinary signs. I want to give, but I can`t give anything concrete. I think it`s not only my problem. It`s problem of our times. What any of us can say about this reality which is falling in to pieces? I think that nothing. All our “reality” is made of abstract links and remembrances. And we can not maintain anything precise and concrete about it. We can only consider and doubt. And enjoy not ending game of signs.
//
Žaidimas ženklais
(7 foto atspaudai rėmeliuose, 40x60, 27x30)
Darnus, vieningas bei išskirtinis asmenybės tapatumo naratyvas - tik idealus literatūrinis projektas. Bet koks bandymas reprezentuoti tapatybę greičiau galėtų būti suprantamas kaip tam tikras performansas, simuliavimas ir žaidimas kalba, jos ženklais. Tapatumas yra ne tik tai, kas mums buvo iš anksto duota, bet ir tai, ką mes pasiekiame, sujungdamos įvairius savo gyvenimo įvykius ir aplinkybes į naratyvą. Tapatybė - kiekvienos žmogos gebėjimas balansuoti tarp konstravimo, sąmoningumo ir atsitiktinumo. Nors neįmanoma nupiešti vientiso XXI a. kūrėjos tapatybės portreto, galima sudėlioti nuorodas, kitaip sakant, nubrėžti punktyrinę liniją.
Šiuo kūriniu aš nesiekiu pasakyti kažko ,,tikro‘‘ apie savo ar kieko nors kitos tapatybę, ar apskritai kažko ,,tikro‘‘ apie tikrovę. Aš nežinau nieko apie tikrovę, kaip ir mes visos čia. Visas mus kamuoja tikrovės ilgesys, bet labai abejotina ar mes prie jos kiek nors artėjam. Užsiiminėjam ,,kūryba‘‘ ar ,,poezijos rašymu‘‘. Tai, ką norime pasakyti ir parodyti dažnai yra per daug abstraktu, kad pavyktų sėkmingai artikuliuoti kalba ar kitais įprastais ženklais. Norime duoti, bet negalime duoti nieko konkretaus. Tai ne/patogi mūsų laiko problema. Visa mūsų ,,aktuali realybė‘‘ susideda iš abstrakčių nuorodų ir prisiminimų. Ir neįmanoma apie ją teigti kažko tikslaus ir konkretaus, sudėlioti ir paaiškinti visko iki galo, nes to galo, matyt, ir nėra. Galima tik svarstyti ir abejoti, nes visos priežastys ir pasekmės visada yra vienodai tikėtinos. Savo komplikuotame laike mums belieka mėgautis nesibaigiančiu žaidimu ženklais.
2013, Vilnius
(7 photo prints in frames, 40x60, 27x30)
Accordant, unanimous and extraordinary narrative of identity is only perfect literary project. Any try to to represent identity is always more some kind of performance, simulation or playing with the language, with the signs of language. Identity is not only what we have been given in advance, but also what we get, combining the various events and circumstances of our life in to the narrative. Identity is everyone`s ability to balance between construction, consciousness and accidental nature. It is impossible to draw a solid portrait of an identity of XXI century artist, but there is possibility to give links, in other words – draw a dotted line.
With this artwork I`m not trying to say anything “real” about mine or someone else`s identity or something “real” about reality at all. I don`t know anything about reality like all of us. We are all suffering from nostalgia of reality, but we not getting closer to it. All we do is just “creating” and “writing poetry”. Everything I want to say is to abstract to articulate it successfully in words or any other ordinary signs. I want to give, but I can`t give anything concrete. I think it`s not only my problem. It`s problem of our times. What any of us can say about this reality which is falling in to pieces? I think that nothing. All our “reality” is made of abstract links and remembrances. And we can not maintain anything precise and concrete about it. We can only consider and doubt. And enjoy not ending game of signs.
//
Žaidimas ženklais
(7 foto atspaudai rėmeliuose, 40x60, 27x30)
Darnus, vieningas bei išskirtinis asmenybės tapatumo naratyvas - tik idealus literatūrinis projektas. Bet koks bandymas reprezentuoti tapatybę greičiau galėtų būti suprantamas kaip tam tikras performansas, simuliavimas ir žaidimas kalba, jos ženklais. Tapatumas yra ne tik tai, kas mums buvo iš anksto duota, bet ir tai, ką mes pasiekiame, sujungdamos įvairius savo gyvenimo įvykius ir aplinkybes į naratyvą. Tapatybė - kiekvienos žmogos gebėjimas balansuoti tarp konstravimo, sąmoningumo ir atsitiktinumo. Nors neįmanoma nupiešti vientiso XXI a. kūrėjos tapatybės portreto, galima sudėlioti nuorodas, kitaip sakant, nubrėžti punktyrinę liniją.
Šiuo kūriniu aš nesiekiu pasakyti kažko ,,tikro‘‘ apie savo ar kieko nors kitos tapatybę, ar apskritai kažko ,,tikro‘‘ apie tikrovę. Aš nežinau nieko apie tikrovę, kaip ir mes visos čia. Visas mus kamuoja tikrovės ilgesys, bet labai abejotina ar mes prie jos kiek nors artėjam. Užsiiminėjam ,,kūryba‘‘ ar ,,poezijos rašymu‘‘. Tai, ką norime pasakyti ir parodyti dažnai yra per daug abstraktu, kad pavyktų sėkmingai artikuliuoti kalba ar kitais įprastais ženklais. Norime duoti, bet negalime duoti nieko konkretaus. Tai ne/patogi mūsų laiko problema. Visa mūsų ,,aktuali realybė‘‘ susideda iš abstrakčių nuorodų ir prisiminimų. Ir neįmanoma apie ją teigti kažko tikslaus ir konkretaus, sudėlioti ir paaiškinti visko iki galo, nes to galo, matyt, ir nėra. Galima tik svarstyti ir abejoti, nes visos priežastys ir pasekmės visada yra vienodai tikėtinos. Savo komplikuotame laike mums belieka mėgautis nesibaigiančiu žaidimu ženklais.
2013, Vilnius
